Virusinis hepatitas (lot. hepatitis virosa) – liga, pažeidžianti kepenis.^[1] Sukelia keli skirtingi virusai. Skiriami keli ligos variantai:^[2]

• infekcinis hepatitas, arba A hepatitas – plinta peroraliniu ir oro – lašeliniu būdu.
• seruminis hepatitas, arba B hepatitas – užsikrečiama parenteraliai. Trečioji hepatito sukėlėjų grupė – hepatitas C, dar vadinamas hepatitu po kraujo perpylimo.

Tai viena iš dažniausių infekcinių ligų. Infekcijos šaltinis – žmogus. Hepatitinė infekcija užkrečia kepenis, todėl gali sutrikti jų veikla, atsirasti kepenų vėžys, ištikti mirtis.

Hepatito A užkrato šaltinis – sergantis žmogus. Virusas, išsiskyręs su išmatomis, užkrečia dirvožemį, vandenį, maistą, buities reikmenis, rankas.^[2] Dažniausiai suserga vaikai ir jauni žmonės, būna ligos protrūkių, ypač rudenį.^[2] Sergamumas padažnėja periodiškai kas 3-5 metai.^[2][2] Motinos antikūnai pereina per placentą naujagimiui ir apsaugo jį nuo ligos maždaug vienerius metus.^[2]

Hepatito B užkrato šaltinis – lėtiniu hepatitu sergantys ligoniai ir besimptomiai viruso nešiotojai.^[2] Virusas plinta pro pažeistą buityje odą bei gleivinę, darant gydomąsias procedūras nepakankamai steriliais instrumentais, perpilant infekuotą kraują ar jo komponentus.^[2] Užkratas plinta lytiniu būdu, per placentą perduodamas vaisiui.^[2]

2013 m. nuo virusinio hepatito mirė apie 1,5 mln. žmonių, daugiausia nuo hepatito B ir C.^[3] Labiausiai paveiktas regionas – Rytų Azija, ypač Mongolija.^[3]

Šis straipsnis apie ligą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.