Vadis (arab. وادي = wādī; vadi) – sausa laikinos upės vaga, kuri užsipildo vandeniu tik po smarkaus lietaus. Arabų kalboje šis žodis taip pat reiškia ir tiesiog upės slėnį.

Šiaurės Afrikoje vadžius vadina oued (iš prancūzų kalbos). Pietų Afrikos vakarinėje dalyje juos vadina rivier (afr. rivier 'upė'). Hausų kalbos žodžiu kouri vad-ius vadina Vakarų Afrikos vietose, kur naudojama ši kalba, ar gretimose srityse. Vadį reiškia ir hebr. ‏nahal; נחל‏‎ bei hind. nala.

Žodis wādī labai paplitęs arabų toponimuose.

Vadis skiriasi nuo kanjonų ar kitokių tarpeklių vandens režimu. Vadžius suformuoja tekantis vanduo, tačiau nuo paprastų upių slėnių skiriasi tuo, kad vadyje paviršinis vanduo būna tik tam tikru metu, po lietaus. Vadžiai susidaro kaip dykumose laikinai tekančių srautų vagos, jie būna sausi visus metus, išskyrus trumpa laikotarpį po lietaus.
Dykumoms būdingi staigūs, bet reti lietūs, kurie dažnai sukelia poplūdžius. Metų laiku, kai galimos tokios lūtys, vadžių kirtimas yra rizikingas, nes gali užklupti nelauktai vadžiu pasruvęs poplūdis. Šiaurės Amerikoje dėl tokių staigių poplūdžių vadžiuose kasmet žūsta po kelis žmones. Taip būna ir Artimųjų Rytų šalyse.

Dažnai prie vadžių būna gyvenvietės, kadangi po vadžiu, grunte, neretai galima rasti požeminio vandens. Dykumų klajokliai naudojasi po lietų vadžiuose išaugančia augalija, net ir tokiuose regionuose kaip Sachara. Dėl vadžių ryšio su vandeniu ir kartu žmonių gyvenimu XX a. paskutinį dešimtmetį susiformavo sritis, vadinama vadžių hidrologija.^[1]

Nuosėdų sluoksniai vadžiuose formuojasi greitai, nes vadžiais tekančios vandens greitis sparčiai sumažėja, o vanduo susigeria į poringas nuosėdas. Dėl šių priežasčių vadžių nuosėdos yra prastai surūšiuoti žvyras ir smėlis. Šias nuosėdas paprastai dar perklosto eoliniai procesai.^[2]

Per ilgą laiką dėl nugulančių vadžių nuosėdų vadžiai gali virsti „atvirkštiniais vadžiais“: Dėl gruntinių vandenų gerai auga augalai, nuosėdos užpildo vadžio „griovį“ net su kaupu. Taip vadis iš „griovio“ tampa iškilu „pylimu“ dykumoje.