Slovakijos nacionalinis sukilimas

Slovakijos pasipriešinimo kariuomenės automobilių kolona

Data	1944 m. rugpjūčio 29 d. – spalio 28 d.
Vieta	Slovakija
Rezultatas	Reicho pergalė

Konflikto šalys

Trečiasis reichas

Slovakijos respublika

Čekoslovakų sukilėliai

Slovakijos pasipriešinimo karinės oro pajėgos

Vadovai ir kariniai vadai

Gottlob Berger

Hermann Höfle

Otomar Kubala

Ján Golian †

Rudolf Viest †

Pajėgos

iš pradžių 40 000, vėliau padidėjo iki 83 000

iš pradžių 18 000, vėliau padidėjo iki 78 000

Nuostoliai

4 200 žuvusiųjų, 5 000 sužeistųjų, 300 belaisvių

12 000 žuvusiųjų

Slovakijos nacionalinis sukilimas (svk. Slovenské národné povstanie, SNK) – Pirmosios Slovakijos respublikos armijos dalinių ir antinacistinio pasipriešinimo judėjimo sukilimas, du mėnesius vykęs prieš marionetinę Jozefo Tiso vyriausybę ir Vermachto kariuomenę II Pasauliniame kare 1944 m. rudenį – nuo rugpjūčio 29 iki spalio 28 d.

Ištakos

1939 m. kovo 14 d. žlugus Čekoslovakijai, Bratislavoje buvo paskelbta Slovakijos Nepriklausoma Respublika. Jos vyriausybės vadovu tapo Jozefas Tiso - vienas iš profašistinės liaudies partijos lyderių ir ideologų. Pagal kovo 19 d. Slovakijos ir Vokietijos sutartį, Trečiasis Reichas tapo savo sąjungininko nepriklausomybės ir teritorijos garantu, tačiau 1939 m. kovo mėn. Slovakijos-Vengrijos konflikte Slovakijai nepagelbėjo. Slovakija buvo Vokietijos sąjungininkė okupuojant Lenkiją. Paties J. Tiso siūlymu slovakų daliniai buvo pasiųsti į Rytų frontą prieš TSRS.

Eiga

1944 m. pavasarį fronto linija priartėjo prie Slovakijos sienų, be to, pačioje Slovakijoje aktyviai veikė TSRS ir Čekoslovakijos karines mokyklas praėjusių vadų remiami partizanų būriai, buvo ruošiamas sukilimas prieš Tiso režimą, tarnavusį Vokietijos interesams. Slovakijos kalnuose 1944 m. vasarą aktyviai veikė du dideli partizanų junginiai – „Pugačiov“ ir „Čiapajev“, į šalį iš TSRS gilumos buvo desantuojamos organizuotos partizanų grupės. Kovai su partizaniniu judėjimu bei sulaikyti Raudonosios armijos puolimą su vokiečių pagalba buvo suformuotos ir apginkluotos dvi slovakų pėstininkų divizijos, vadovaujamos generolo Gustavo Malero, pavadintos „Rytų Slovakijos armija“. Rugpjūčio 9 d. slovakų armija gavo įsakymą sunaikinti partizanus žemuosiuose Tatruose, tačiau šie buvo iš anksto perspėti, o slovakų kareiviai atsisakė atidengti ugnį. Rugpjūčio 25 d. Martino mieste partizanai jau atvirai ėmė dalinti ginklus ir verbuoti savanorius, pradėjo sprogdinti geležinkelį, suaktyvino pogrindinę propagandą slovakų armijoje. Rugpjūčio 27 d. partizanai užėmė Ružomberoko miestą. Kitą dieną Vermachtas ėmė okupuoti Slovakiją.

Rugpjūčio 29 d. prasidėjo Slovakijos nacionalinis sukilimas. Į sukilėlių pusę perėjo dauguma karinių garnizonų, dalis policijos. Bet vokiečiai operatyviai nuginklavo didesnę dalį „Rytų Slovakijos armijos“, iš kurios tik 2 000 kareivių prisijungė prie sukilėlių. Sukilimo centras buvo šalies vduryje esantis Banska Bistricos miestas. Per anksti prasidėjęs sukilimas nespėjo sulaukti tarybinės kariuomenės pagalbos, nes vokiečiai blokavo strateginę Duklos perėją Slovakijos-Lenkijos pasienyje. Susikūręs Slovakijos nacionalinis komitetas paskelbė mobilizaciją. Rugsėjo pabaigoje sukilėlių pusėje buvo 60 000 kareivių ir 18 000 partizanų. Vokiečiai pradėjo aktyvius kovos veiksmus prieš sukilėlius spalio mėn. Operacijoje pagrindinį vaidmenį atliko 18-ji SS tankų divizija „Horstas Veselis“, SS kovinė grupė „Schill“, 178 panzergrenadierių divizija „Tatra“, Oskaro Dirlevangerio brigada. Nors slovakų pajėgos atkakliai priešinosi, sulaikyti priešo nepajėgė. Spalio 27 d. vokiečiai užėmė Banska Bistricą. Sukilėliai pasitraukė į kalnus, kur vedė partizaninį karą iki pat 1945 m. sausio mėn., kai susijungė su tarybine kariuomene.

Sukilimo vadovas buvo slovakų brigados generolas Janas Golianas, jo pavaduotoju buvo ir sukilėlių armijai vadovavo tarpukario Čekoslovakijos divizijos generolas Rudolfas Viestas.

Pasekmės

Vokiečiams tai buvo Pyro pergalė. Sukilimo numalšinimas buvo pažymėtas kariniu paradu 1944 m. spalio 30 d. Lapkričio 3 d. į nelaisvę buvo paimti sukilėlių vadovai, žiauriai susidorota su dalyviais ir rėmėjais. Tačiau vokiečiams nepavyko užgniaužti partizaninio judėjimo, priešingai – nuo gruodžio mėn. sustiprėjo diversinės operacijos, partizanai padėjo besiartinančiai tarybinei armijai, kartu šturmavo puolamus miestus: Brezną (Brezno), Liptovsky Hradoką (Liptovský Hrádok) ir kt.